žvangalas

žvañgalas sm. (3^b) DŽ, NdŽ 1. I koks žvangantis daiktas, tarškalas: Apsikarstęs žvangalaĩs (ginklais) – visi stribokai taip ejo Krš. Pareina čia, baugu regėti, su skambalais, su žvangalaĩs Klk. Palipau an trobas, sugreibiau tokį žvangalùką Krt. Už tuščius niekus, žvangaliukus ir skarmalus atiduodavo aukso gabalus K.Bor. | sing. prk.: Pasukau į šalinę pustamsę alėją, lankomą svajotojų, taip pat frantų, maža teturinčių žvangalo (pinigų) kišenėje LzP. 2. ppr. pl. MuzŽ muzikos instrumentas, žvanguliai: Čia tau ne filharmonija su styginiu orkestru ir variniais žvangalais rš. 3. Ar varpelis: Vos tiktai nuskamba pertraukos žvangalas, iš koridoriaus įsiveržia net keli pirmaklasiai rš. 4. beprasmis, erzinantis triukšmas: Užsuk tą radiją – aš nekenčiu tų visokių žvangalų̃ Snt. Naujas grožis jiems – niekai, naujos dainos – žvangalai A.Damb. Namie prie stalo įkyrėjo tie jų (dukterų) tauškalai, žvangalai rš.